Ar padėti vaikams ruošti namų darbus: pasiruoškite

atsakymui, kurio nesitikėjote ?

                  

Daryti namų darbus yra vaiko pareiga ir atsakomybė, o priimti namų darbus ir juos įvertinti turi mokytoja, ne tėvai. Psichologė Aušra KURIENĖ

Asociacijos „Mentor Lietuva" surengtame seminare apie pirmokų adaptaciją mokykloje psichologė ir "Paramos vaikams centro" vadovė Aušra Kurienė teigė, jog namų darbai - vaikų, o ne tėvų reikalas. Kodėl nepaisant to, daug tėvų kas vakarą sėda su vaiku ruošti namų darbų?
Nauja patirtis mokykloje – santykiai su mokytoju Pradėjusiam lankyti mokyklą vaikui iškyla ne vienas naujas iššūkis. Vienas jų – santykių su pirmąja mokytoja kūrimas. Pasak psichologės Aušros Kurienės, mokytojas vaiko gyvenime yra „naujos kategorijos“ žmogus. Iki mokytojo visi žmonės, kuriuos vaikas sutiko, buvo daugiau mažiau juo besidžiaugiantys. Jam padedantys, juo besižavintys. Nebuvo žmonių, kurie jį vertintų.
Kai ikimokyklinio amžiaus vaikas nupiešia piešinį ir nuneša mamai ar tėčiui, auklėtojai ar močiutei, visi sako „Puiku“, „Šaunuolis“. Kai mažas vaikas parašo raidę, nesvarbu kokią – storą, ploną, kreivą – visi juo žavisi ir ploja katučių. Iki mokyklos vaikai, tikėtina, nebuvo kritikuojami ir vertinami. Ir štai dabar vaiko gyvenime atsiranda naujas žmogus – mokytojas – kuris jį vertins. Ir nuo šios dienos ne viskas, ką vaikas pagamina, padaro, pasako, yra ultimatyviai nuostabu. Vaikai jau gauna pastabų: „Šitą galėjai padaryti geriau“, „Šitą galėjai atlikti greičiau/atidžiau“ ir panašiai. Mokytojui yra suteikta teisė vertinti: „Tau puikiai pavyko“, „Tu gali dar pasistengti“ ir t.t. Nuo šiol vaikas turi ir gali sukurti naujus santykius su jį vertinančiu žmogumi – nepykti ant jo už vertinimą, bet gerbti ir norėti patikti. Dažnas pirmokas dievina mokytoją, nes iš jos gali gauti „tikrąjį“ įvertinimą.
Kai „dievų funkciją“ perima tėvai Tam, kad vaikas sukurtų tinkamus santykius su mokytoju, gerbtų jį ir neprarastų motyvacijos mokytis, labai svarbu, kaip mes, tėvai, reaguojame į jam skiriamus namų darbus. Pasak seminaro lektorės A.Kurienės, lietuviškose mokyklose geras dešimtmetis stebima tendencija, kai tėvai perima šią mokytojų funkciją, o mokytojai nelabai tam ir priešinasi. Dėl to vėliau kyla problemos: kodėl vaikas nemotyvuotas mokytis, kodėl jis negerbia mokytojo? Kai vaikai pirmomis savaitėmis mokykloje gauna namų darbų ir grįžę apie tai pasako tėvams, svarbu sureaguoti: „Oho, tu jau gavai namų darbų, kaip įdomu! Kaip tau sekėsi juos atlikti?“. Jei vaikas klausia tėvų, ar jam daryti namų darbus, išmintingiausias tėvų atsakymas būtų toks: „Tu gali nuspręsti pats. Jei tu atliksi namų darbus, mokytoja tave įvertins gerai, o jei neatliksi – įvertins blogai“. „Nuo pat pirmų dienų, kai vaikas parsineša namų darbų namo, leiskite jam sukurti santykį su mokytoja. Tėvams didelė pagunda pasidaryti tarsi šlagbaumu ir namų darbų ruošimą kontroliuoti, įvertinti vaiko pastangas. Tėvai neretai patikrinę namų darbus sako: „Man atrodo, mokytojai nepatiks, perrašyk dar kartą“ (juk tai jiems nepatinka, bet nežinia, ar mokytojai nepatiks). Jei vaikas tėvų akimis padaro namų darbus gerai, mama ar tėtis tarsi pakelia šlagbaumą: „Gerai padarei, nešk dabar mokytojai“.
Per kurį laiką vaikui pasidaro svarbu įveikti jūsų barjerą ir įtikti jums, ką pasakys mokytoja, jam jau nebe taip svarbu. Būtent todėl kai antroje ar trečioje klasėje vaiko paklausi, kodėl mokaisi, jis atsakys: „Kad mama ar tėtis nepyktų“. Dar kitas aspektas, kai tėvai už vaikus ruošia namų darbus –mokytojai sunku vertinti, koks tikras moksleivio mokymosi lygis. Net neabejoju, kad visi pirmaklasių tėvai yra pajėgūs baigti pirmą klasę. O kas bus, kai vaikas eis į devintą?“, - sakė psichologė Aušra Kurienė. - „Leiskite vaikui ruošti namų darbus patiems ir jausti atsakomybę, kas nutinka, jei jie neparuošiami. Jei mokytoja už nepadarytus namų darbus įrašys dvejetą ar pastabą, tai tikrai jį motyvuos padaryti namų darbus. Bet jei jūs ant vaiko rėksite visą vakarą, koks jis tinginys, kad pamiršo namų darbus, naudos nebus. Atsakomybė už savo mokymąsi ir motyvacija mokytis prasideda pirmoje klasėje ruošiant namų darbus. Žinoma, visi tėvai gali kuo puikiausiai paruošti pirmokų namų darbus. Tačiau nustokite tai daryti“. „Nesuprantu namų darbų, padėk, mama“ Jei vaikas prašo tėvų pagalbos, svarbu išsiaiškinti, kokios pagalbos jis tikisi. Psichologė Aušra Kurienė: „Pirmas principas - nedarykite už vaiką to, ką jis gali padaryti pats. Kai ateina vaikas, sakydamas, kad nesupranta namų darbų, išsiaiškinkite, kokios pagalbos jam reikia ir nepulkite visko padaryti už jį. Vaikai skirtingai mokosi, vieni yra labiau logiški, kiti – meniški. Uždavinys „Susitiko du viščiukai su dviem viščiukais“ skirtingų vaikų gali būti suprastas skirtingai. Vieniems iš karto aišku – 2 plius 2 lygu 4, o kitam gal svarbiau, kas tai per viščiukai, ir užsigalvojęs apie juos, vaikas pamirš, kokia buvo užduotis. Jeigu matote, kad iš septynių užduočių jūsų vaikas penkias išsprendė teisingai, o du kartus suklydo, pasidžiaukite: „Tu išsprendei penkias teisingai, puiku, o dviejose yra klaida, eik paieškok, kur“. Jeigu grįžęs pasakys, kad vieną klaidingą rado, kitos – ne, paieškokite drauge. Tegul vaikas ieško pats klaidų ir ištaiso jas. Daryti namų darbus yra vaiko pareiga ir atsakomybė, o priimti namų darbus ir juos įvertinti turi mokytoja, ne tėvai“. Niekas negimė mokėdamas Psichologė Aušra Kurienė apgailestauja, kad pedagogai ir tėvai kartais pamiršta vieną labai svarbų aspektą - mokymasis yra neatsiejamas nuo klaidų, bandymų pasitaisyti ir to, kad iš pradžių mes kažko nemokame. „Juk jeigu nori kažko išmokti, mokaisi tik klysdamas, todėl natūralu, kad mokantis rašyti tiesią ir gražią raidę, pusė eilutės bus prirašyta netiesiai. Reikia ilgai daryti, kol išeis. Visas mokymasis tuo paremtas, kad tu priimi savo negalėjimą ir stengiesi padaryti geriau. Vaikas negali vieną kartą sužinojęs, kaip sudedami skaičiai, visada skaičiuoti teisingai. Jis klys, taip ir turi būti. Jeigu vaikui kažkas neišeina, pasakykite: „Būtų keista, jei išeitų iš pirmo karto“. „Klysti žmogiška“, - sakoma. Iš tiesų, esmė yra ne tai, kad mes klystame, o kad turime šansą tas klaidas ištaisyti patys. Leiskime vaikams klysti - nereikia iš paskos lakstyti su pagalvėlėmis, kad pakištumėte jas ten, kur vaikas suklups“, - sako psichologė A.Kurienė.